Jau 14-ajame mūsų eros amžiuje Kinijos medikai rašė apie žiedadulkių teigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Tačiau vėliau, ištisais šimtmečiais apie žiedadulkes nei biologai, nei medikai nieko nerašo. Tiktai praėjusio šimtmečio viduryje ir vėliau prancūzas Alenas Kaijas savo monografijoje apie žiedadulkes (1968 m.) jau mini atskirus mokslininkus, kurie tyrinėjo bičių žiedadulkių rinkimą. Bičių surinktos žiedadulkės medikus sudomino tik praėjusio šimtmečio viduryje. 1946 metais rusų mokslininkas prof. N.Cicinas, tyrinėjęs Gruzijos kalnų šimtamečius gyventojus, pastebėjo, kad daugelis jų buvo bitininkai ir kasdien vartojo žiedadulkes. Nuo tada prasidėjo šio produkto cheminiai, biologiniai ir medicininiai tyrimai, kurie atliekami ir dabar. Klinikinėje praktikoje pirmą kartą žiedadulkes panaudojo prancūzų mokslininkas R.Sovenas (1965 m.), pastebėjęs, kad jos reguliuoja žarnyno funkciją.
Bičių duona yra medaus ir žiedadulkių mišinys, turintis daug bičių organizmo liaukų gaminamų sekretų. Jų dėka duonoje vyksta fermentaciniai procesai, kurių išdavoje kinta joje esančių komponentų santykiai, susidaro naujos medžiagos. Pagrindinis bičių baltyminių medžiagų šaltinis.
Vartojama organizmui stiprinti, veikia kraujo gamybos organus, didina hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje. Daug naudoja sportininkai, sunkų fizinį darbą dirbantys žmonės, po kraują silpninančių vaistų vartojimo. Patariama visiems sunaudot po 200 gr duonelės pavasarį ir rudenį.
Dėl didelio lytinio hormono kiekio nepatariama vartoti paaugliams lytinio brendimo laikotarpiu, didina skrandžio sulčių rūgštingumą.
Žiedadulkių charakteristika
Žiedadulkės - tai vyriškos lytinės augalų ląstelės, kurias renka bitės, jas kaupia kaip maisto atsargą ir jomis maitinasi.
Žiedadulkes bitės renka iš įvairių laukinių ir kultūrinių augalų. Kiekvieno augalo žiedadulkių forma ir spalva yra skirtingos. Pavyzdžiui, baltųjų dobilų žiedadulkės yra ovalios ir rudos, liepų ir aviečių - trikampės ir baltos, facelijų - ovalios bei violetinės.
Žiedadulkes bitės intensyviai renka pavasarį, kada yra intensyviausias augalų žydėjimas. Skraidydamos nuo žiedo prie žiedo, bitės žiedadulkes suvilgydamos nektaru bei seilėmis, sulipdo į gumulėlį, sudeda į gurbelius esančius prie užpakalinių kojelių, ir neša į avilį. Per vieną skrydį bitės surenka maždaug po 20 mg žiedadulkių. Stipri bičių šeima per dieną gali surinkti 100-150 g, o per vasaros sezoną - 25-30 kg ir visiškai patenkinti savo poreikius. Dalį žiedadulkių iš bičių galima „atimti", naudojant specialius rinktuvus. Iš vienos vidutinio stiprumo bičių šeimos gražią pavasario dieną bitininkas gali surinkti 70-100 g žiedadulkių. Bitės, pajutę, kad žiedadulkių į avilį atneša mažiau, jas dar intensyviau renka ir be didelio vargo metinę žiedadulkių normą gali padidinti iki 40-50 kg. Ką tik surinktos žiedadulkės turi iki 15-20 proc. drėgmės, todėl jas reikia džiovinti. Išdžiovintos žiedadulkės fasuojamos ir pateikiamos vartotojui.
Kuo skiriasi žiedadulkės nuo bičių duonelės?
Sugrįžusios bitės su žiedadulkių nešuliais į avilį, jas deda į korių akeles ir tvirtai suspaudžia. Pridėjusios du trečdalius korio akelės, likusią dalį užpila medumi ir akelę užlipdo vaško dangteliu. Taip paruošta žiedadulkių atsarga ateičiai jau vadinama bičių duonele. Tai maisto medžiagų saugykla, kurioje vyksta cheminiai procesai. Bičių seilėse, meduje ir žiedadulkėse yra fermentų, kuriems veikiant skyla baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Nuo žiedadulkių bičių duonelė skiriasi tuo, kad joje yra monosacharidų, pieno rūgšties ir daugiau vitamino K. Pieno rūgštis bičių duonelę konservuoja ir neleidžia jai fermentuotis bei gesti. Todėl bičių duonelės aktyvusis rūgštingumas (pH 4,3) yra didesnis negu žiedadulkių (pH 6,3). Savo biologine sudėtimi ir fiziologiniu poveikiu bičių duonelė beveik nesiskiria nuo žiedadulkių, tačiau šie produktai turi ir skirtumų.
Žiedadulkių sudėtis ir jų fiziologinis veikimas
Svarbiausia žiedadulkių sudėtinė dalis - pilnaverčiai baltymai (jų yra apie 26-40 proc.). Žiedadulkėse yra 5-7 kartus daugiau aminorugščių, negu jautienoje ir kiaušiniuose, be to, jose yra nukleino rūgščių ir nukleoproteidų, apie 20 proc. augalinių riebalų. Paminėtini lipidai, iš kurių susidaro vitaminas D, kai kurie hormonai, „surišantys" cholesterolį ir šalinantys iš organizmo jo perteklių. Žiedadulkėse yra apie 2 proc. fosfolipidų. Jie sulaiko riebalų kaupimąsi kraujagyslėse. Siame bičių surinktame produkte esantys karotinoidai virsta vitaminu A, gerinančiu regėjimą. Žiedadulkėse yra nemažai vitamino C ir rutino, kurie didina viso organizmo kraujagyslių, o ypač kapiliarų atsparumą. Žiedadulkėse yra ir kitų vitaminų: Bj, B2, B5, B6, PP, E, biotino ir folinės rūgšties. Jie stiprina nervų sistemą, skatina kraujo gamybą. Žiedadulkėse aptikta į vitaminus panaši medžiaga - inozitas, pasižyminti stipriu poveikiu nuo sklerozės. Taip pat rasta archidoninės rūgšties, iš kurios organizme susidaro prostaglandinai - biologiškai labai aktyvūs organiniai junginiai. Pavyzdžiui, vienas jų - prostaciklinas - mažina arterinį kraujospūdį, gerina galvos smegenų kraujagyslių kraujotaką, apsaugo nuo trombų susidarymo.
Iš daugelio mineralinių medžiagų, aptinkamų žiedadulkėse, bene svarbiausias yra kalis. Jo yra 400 mg/100 g žiedadulkių. Kalis gerina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą. Nemažai yra fosforo ir magnio, kurie reguliuoja medžiagų apykaitą, atpalaiduoja kraujagyslių spazmus, o geležis, cinkas ir kobaltas padeda kovoti su mažakraujyste.
Iš kitų žiedadulkėse esančių biologiškai aktyvių medžiagų paminėtini fenoliniai junginiai - flavanoidai ir flavanolai. Jie mažina cholesterolį ir išplečia kraujagysles. Žiedadulkėse esančios chlorogeninės rūgštys padeda išsiskirti tulžiai ir šlapimui, reguliuoja skydliaukės funkciją. Triterpenoidai skatina protinį ir fizinį darbštumą, šalina nuovargį.
Taigi žiedadulkės yra pilnavertis, turtingas baltymų, augalinių riebalų, vitaminų, mineralinių ir biologiškai aktyvių medžiagų maisto produktas, kuris, kaip ir medus, gali būti panaudotas ligų profilaktikai ir gydymui. Ar žiedadulkės gali sukelti alergiją?
Reikia prisiminti, kad bičių surinktos žiedadulkės vadinamos entomofilinėmis. Savo chemine sudėtimi ir biologiniu veikimu jos skiriasi nuo anemofiliniu laukų ir pievų žiedadulkių, išnešiojamų vėjo. Pastarosios, patekusios į kvėpavimo takus, kai kuriems asmenims gali sukelti alergiją, ypač polinozę (šieno karštligę arba šienligę). Tuo tarpu entomofilinių žiedadulkių, iš augalo j augalą pernešamų bičių ir kitų vabzdžių, tokio poveikio nėra pastebėta. Vis dėlto, jei žmogus yra jautrus kurio nors augalo žiedadulkėms, negalima garantuoti, kad alergijos nesukels ir žiedadulkės, paimtos iš bičių. Žinoma, jog kai kurie žmonės yra jautrūs žemuogėms ir daugeliui kitų produktų. Argi todėl visi turėtų atsisakyti žemuogių? Kam žemuogės alergijos nesukelia, tas drąsiai gali jas valgyti. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie žiedadulkes.
Ar žiedadulkės kaupia toksines ir radioaktyvias medžiagas?
Pastaraisiais metais dažnai kyla klausimas dėl žiedadulkių toksiškumo, nes žemės ūkyje kovai su augalų kenkėjais naudojami įvairūs chemikalai. Anksčiau buvo manoma, kad bitė yra labai jautrus vabzdys ir ji nerenka nei apnuodytų žiedadulkių, nei nektaro, o jei kuri ir surenka, tai pati žūva, nepasiekusi avilio. Neseniai buvo ištirta, kad bitės žūva net nuo nedidelio radioaktyvaus spinduliavimo. Prancūzijoje ir Italijoje bites naudoja kaip radioaktyvumo indikatorius, o Slovakijoj manoma, kad bitės yra geras indikatorius ekologinės aplinkos užterštumui įvertinti. Rumunų autoriai neseniai tyrė nitritų ir nitratų kiekį bičių surinktose žiedadulkėse bei bičių duonelėje iš augalų, tręštų amonio druskomis. Tyrimų rezultatai parodė, kad nė viename žiedadulkių ir bičių duonelės pavyzdyje nei nitritų, nei nitratų nerasta, o augalų stiebe šių medžiagų buvo rasta. Autoriai mano, kad žiedadulkės turi natūralių medžiagų, kurios sulaiko nitritų ir nitratų kaupimąsi jose. 1993 metais Slovakijos autorė Čermakova pateikė savo tyrimų duomenis: ji tyrė sunkiuosius metalus - šviną, kadmį ir chromą, kurie gali kauptis žiedadulkėse ir meduje. Tyrimui naudojo labai jautrų atominės spektroskopijos su absorbcija metodą ir nustatė, kad žiedadulkės, surinktos iš labai užterštos zonos, turėjo didesnį kiekį sunkiųjų metalų negu žiedadulkės, surinktos iš kalnuotų vietovių. Ypač daug buvo rasta chromo ir kadmio. Didesnis švino kiekis rastas žiedadulkėse, kurios buvo paimtos iš bičių šeimų, laikomų netoli asfaltuotų magistralių, o sunkiųjų metalų kiekis meduje neviršijo leistinų normų. Matyt, bitės, kaip ir kiti gyviai, per ilgesnį laiką prisitaiko prie kenksmingų medžiagų ir gali atnešti jų ir į avilį. Visa tai rodo, kad reikalinga bitininkams griežtai laikytis profilaktinių priemonių - nelaikyti bičių šeimų užterštoje aplinkoje ir arti automagistralių, o surinktas žiedadulkes analitikai ir higienistai turėtų kruopščiai patikrinti, kad vartotojui nepatektų nė viena užteršta žiedadulkė. Ekologiniai bičių ūkiai turi geresnes sąlygas medaus, žiedadulkių ir kitų bičių produktų kokybei užtikrinti.
Kaip ir kada vartoti žiedadulkes gydymui ir profilaktikai?
Gydymui žiedadulkės pradėtos vartoti šio šimtmečio viduryje. Ilgamečiais klinicistų stebėjimais įsitikinta, kad žiedadulkės reguliuoja žarnyno veiklą tiek esant vidurių užkietėjimui, tiek ir esant viduriavimui, ypač tais atvejais, kai vyrauja virškinamojo trakto (skrandžio, žarnyno, tulžies pūslės ir latakų) funkciniai sutrikimai. Jei skrandžio sulčių rūgštingumas yra normalus, žiedadulkės skiriamos po 30 g (du valgomieji šaukštai) kasdien. Jos geriamos vieną ar du kartus per dieną, valgant arba po valgio užgeriant virintu vandeniu. Lėtinio gastrito atvejais, esat sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, žiedadulkes patartina gerti kartu su medaus tirpalu 5-10 min. prieš valgį. Žiedadulkės yra naudingos, gydant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę. Jas geriant su medaus tirpalu, greičiau pavyksta sureguliuoti skrandžio sulčių rūgštingumą, jos apsaugoskrandį nuo opos kraujavimo, o esant kraujavimui iš opos, žiedadulkės vartojamos su kitais kraują stabdančiais preparatais - greičiau pavyksta sustabdyti kraujavimą. Virškinamojo trakto ligų gydymo kursui patartina suvartoti apie 300 g žiedadulkių. Užsienio šalyse jau yra sukurtų žiedadulkių preparatų ekstraktų, pavyzdžiui, Charkovo profesorius A.Tichonovas neseniai sukūrė iš poliflorinių žiedadulkių fermentinį preparatą „Polenaza", kuriuo rekomenduoja gydyti įvairias skrandžio ir žarnyno ligas.
>Žiedadulkėmis galima gydyti lėtinius kepenų ir tulžies pūslės uždegimus. Jos yra naudingos, gydant lėtinį alkoholizmą (kada yra dar nedidelis kepenų pažeidimas be ryškių kepenų cirozės požymių), besivystantį kartu su depresija ir kitais nervų sistemos pažeidimais. Šiais atvejais žiedadulkės gydo ne tik kepenis, bet ir nervų sistemą, organizmą aprūpina vitaminais bei pilnavertėmis aminorūgštimis, kurių labai trūksta sergantiems lėtiniu alkoholizmu.
Neblogų rezultatų galima pasiekti, gydant žiedadulkėmis lėtinį prostatitą ir prostatos padidėjimo (adenomos) ankstyvas stadijas, šiais atvejais reikia vartoti po 15-20 g žiedadulkių per dieną, jas geriant per 3 kartus. Gydymo kursą tęsti 2-3 mėn., kontroliuojant šios srities specialistui urologui.
>Gydant žiedadulkėmis bet kurios kilmės vidaus organų ligas, jos gerina kraujo rodiklius: nyksta mažakraujystės požymiai, normalėja leukocitų kiekis net ir tais atvejais, kai leukopenija (sumažėjęs leukocitų kiekis) buvo sukelta, švitinant radioaktyviais spinduliais.
Ypač buvo geri rezultatai, gydant žiedadulkėmis klimakterines neurozes, įvairios kilmės nervines depresijas, ypač ankstyvos aterosklerozės atvejais, kai dar nėra ryškių organinių pakitimų, o vyrauja funkciniai nervų sistemos sutrikimai. Šiais atvejais žiedadulkės gerina nuotaiką, miegą, atkuria fizines ir psichines jėgas. Jos padeda greičiau atsigauti žmogui po sunkių infekcinių ligų ar operacijų. Nors tiesiogiai su žiedadulkėmis negalima pagydyti vėžinių ligų, bet atliktais ir dabar atliekamais eksperimentiniais ir klinikiniais tyrimais įsitikinta, kad žiedadulkės, teigiamai veikdamos žmogaus imuninę sistemą, stiprina kraują, naudojamos kartu su kitomis gydymo priemonėmis, padeda gydyti ir šią sunkią ligą.
Žiedadulkės dažnai naudojamos kardiologinėje praktikoje. Įrodyta, kad jos mažina cholesterolio kiekį kraujyje, apsaugo nuo trombų susidarymo, todėl jos vartojamos įvairių aterosklerozės formų atvejais. Nustatyta, kad žiedadulkės mažina stiprių širdies preparatų (gliukozidų) pašalinį poveikį.
Net ir sveikiems asmenims, ypač tiems, kurie dirba sunkų fizinį ar protinį darbą, o taip pat ir sportininkams patartina vartoti žiedadulkes profilaktiškai, skiriant jas po 15-20 g per dieną suaugusiems, o vaikams priklausomai nuo jų amžiaus po 5-10 g. Žiemą ir pavasarį profilaktiškai vartojamos žiedadulkės, bičių duonelė ir medus padeda išvengti peršalimo ligų. Šiuo metu ypač jas patartina vartoti vaikams gydyti bei reabilitacijos įstaigose (darželiuose, mokyklose, internatuose, profilaktoriumuose). Vartojant žiedadulkes, galima padidinti ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų atsparumą infekcinėms ligoms, pagerinti bendrą organizmo imuninę būklę. Lietuvoje jau sukurti receptai maisto gaminiams ir gaivinantiems gėrimams su medumi ir žiedadulkėmis gaminti.
Kada negalima vartoti žiedadulkių?
Mūsų ir kitų autorių patirtis rodo, kad žiedadulkės nekenksmingos. Tačiau nepatartina jų vartoti paaugliams lytinio brendimo metu, nes žiedadulkėse esantys vitaminas E ir kai kurie hormonai gali iškreipti normalią lytinio brendimo eigą. Alergiją bičių surinktos žiedadulkės sukelia retai. Jų negalima vartoti sergantiems bronchine astma, asmenims alergiškiems medikamentams, ypač B grupės vitaminams. Vis dėlto, norint gydytis žiedadulkėmis, reikia konsultuotis su gydytoju, atitinkamos srities specialistu ir apiterapeutu.
Bičių duonelės privalumai
Dažnai kyla klausimas, koks produktas vertingesnis: žiedadulkės ar bičių duonelė? Kai kuriomis savybėmis bičių duonelė lenkia žiedadulkes. Pastarųjų metų tyrimais nustatyta, kad bičių duonelę lengviau įsisavina žmogaus organizmas. Taip yra todėl, kad „bręstant", t.y. fermentuojantis duonelei, skyla ją sudarančių žiedadulkių apvalkalėlis ir išlaisvinamos viduje esančios medžiagos, galinčios greičiau absorbuotis organizme. Vykstant fermentiniams procesams, dalis duonelėje esančių baltymų skyla iki paprastesnių junginių - peptidų ir laisvųjų aminorūgš-čių, o dalis sudėtingų angliavandenių suskaldomi iki monosacharidų, kurių dalis virsta pieno rūgštimi. Pieno rūgšties dėka bičių duonelė įgyja didesnį rūgštingumą, kuris stabdo įvairių pelėsių, mikroorganizmų, puvimo bakterijų dauginimąsi ir vystymąsi. Todėl šio konservuoto bičių produkto savybės laikui bėgant mažai kinta ir bičių duonelę galima ilgiau vartoti negu žiedadulkes. Biocheminiu požiūriu bičių duonelė, skirtingai negu žiedadulkės, turi mažiau baltymų (tik apie 20 proc.), žymiai daugiau angliavandenių (24-34 proc.) ir iki 1,5 proc. lipidų. Savo kaloringumu bičių duonelė prilygsta augalinės kilmės maisto produktams - miltams, ryžiams, žirniams. Iš daugelio mineralinių medžiagų bičių duonelėje daugiausia yra geležies, kobalto, fosforo ir kalcio. Aminorūgštys sudaro apie 15 proc. bičių duonelės sausųjų medžiagų. Bičių duonelės vitaminų sudėtis yra analogiška žiedadulkėms, tačiau bičių duonelėje yra didesnis vitamino K kiekis ir žymiai mažesnis vitamino E kiekis.
Bičių duonelės biologiškai aktyvių medžiagų kiekis irgi skiriasi nuo žiedadulkių, nes bičių duonelėje gausu tokių fermentų kaip sacharazė, amilazė, katalazė, aminotransferazė ir adenozintrifosfatazė. Be to bičių duonelėje yra organinių rūgščių, kai kurių hormonų, pigmentų, o taip pat medžiagų, pasižyminčių antibiotinėmis savybėmis. Visuma tokių svarbių organizmo gyvybiniams procesams medžiagų ir sąlygoja ryškų biosti-muliuojantį bičių duonelės poveikį.
Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad bičių duonelė, skirtingai nuo medikamentų, neturi nepageidaujamo ar toksinio poveikio. Joje esantis mažas vitamino E ir estrogenų kiekis suteikia galimybę ją profilaktiškai vartoti įvairaus amžiaus žmonėms ir net vaikams. Alergijos atvejai bičių duonelei labai reti.
Bičių duonelė rekomenduojama asmenims, sergantiems mažakraujyste, hepatitu, cukriniu diabetu, virškinamojo trakto, ypač žarnyno (fermentiniai kolitai, enterokolitai, lėtiniai vidurių užkietėjimai) ligomis. K.Valiukienės ir bendraautorių atlikti tyrimai parodė, kad bičių duonelė gerina pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Neseniai mūsų atlikti tyrimai įrodė, kad bičių duonelė sergantiems vyresnio amžiaus asmenims cukriniu diabetu ne tik sumažino cholesterolio kiekį kraujyje, bet ir sustiprino šių ligonių imuninę sistemą.
Bičių duonelę profilaktiškai rekomenduojama vartoti po 10-15 g per dieną, o gydymo tikslais - po 20-30 g per dieną.
Žiedadulkių ir bičių duonelės laikymo sąlygos
Ilgai laikant žiedadulkes, jos „pasensta", sumažėja jose vitaminų, aminorūgščių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų kiekis. Yra nustatyta, kad išlaikius žiedadulkes 3-4 metus, aminorūgščių ir kitų biologiškai vertingų medžiagų sumažėja iki 40 proc., nes jose vykstantys fiziologiniai ir biocheminiai procesai pagreitina biologiškai aktyvių medžiagų irimą.
Gerai paruoštos žiedadulkės yra tinkamos profilaktikai ir gydymui. Jeigu turi 10 proc. drėgmės, turi būti sufasuotos į stiklinius (geriau tamsaus stiklo) indus. Sandariai uždaryti indai su žiedadulkėmis turi būti laikomi tamsiose, gerai vėdinamose patalpose, kurių optimali temperatūra ne didesnė kaip +12° C. Bičių duonelės laikymo sąlygos iš esmės yra tokios pat kaip ir žiedadulkių, tačiau bičių duonelė geriau išsaugoja savo vertingas medžiagas, jeigu ji laikoma žemesnėje (nuo O iki +10° C temperatūroje.
Optimaliausia žiedadulkių ir bičių duonelės laikymo trukmė anksčiau nurodytomis sąlygomis yra vieneri metai.
Žiedadulkių, o taip pat ir bičių duonelės mišiniai su medumi taip pat turi būti sufasuoti į tamsaus stiklo indus. Sandariai uždaryti ir laikomi iš esmės tomis pačiomis sąlygomis kaip ir grynos žiedadulkės bei bičių duonelė gali išsaugoti savo vertingas savybes iki dviejų metų.
ŽIEDADULKĖS IR BIČIŲ DUONA
Pagal St. Gliaudys "Žiedadulkės ir bičių duona", K.Nešukaitienė "Žiedadulkių ir bičių duonos gydomosios savybės"
Žiedadulkės - augalų vyriškosios lytinės lastelės. Jos formuojasi ir bręsta žiedo vyriškojoje dalyje, kuokelių sustorėjimuose -dulkinėse. Žiedadulkėms subrendus, dulkinės sienelė plyšta, ir žiedadulkės išdulka. Be savo tiesioginės paskirties - apvaisinti moteriškoje žiedo dalyje, sėklapradyje, glūdinčią kiaušialąstę, žiedadulkės yra daugelio naudingų vabzdžių entomofagų - maistas. Bitėms žiedadulkės yra vienintelis amino rūgščių, riebalų tiekėjas, svarbus mineralinių druskių, mikroelementų ir daugelio vitaminių šaltinis.
Kiekvienos augalo rūšies žiedadulkės daugiau ar mažiau skiriasi forma, dydžiu, paviršiaus raštu ir dalinai spalva. Pavyzdžiui, ežeinio žiedadulkės yra kriaušės formos, klevo - laivelio, lazdyno - trikampės, saulėgrąžos-primena ovalius, dygliuotus kaktusėlius, facelijos - rugio grūdą. Žiedadulkės yra nuo 0,2 iki 0,003 mm skersmens. Mikroskopiniu žiedadulkių analizės metodu iš nuimtų nuo bitės kūno arba meduje esančių žiedadulkių galima nustatyti, kokių rūšių augalus bitės Iankė, taip pat ir medaus botaninę kilmę. Žiedadulkės yra įvairių spalvų ir atspalvių, pradedant šviesia ir bairiant tamsiai violetine, pavyzdžiui, aviečių - šviesios, liepų - šviesiai žalsvos, svėrių, garstukų - geltonos, kiaulpienės-oranžinės, ežeinio-mėIynos, kaštanų - rudai raudonos, rytinės aguonos - tamsiai violetinės.ir t. t.
Žiedadulkės turi daug baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, įvairių cheminių elementų, fitohormonų, fermentų, pigmentų ir kitų medžiagų
Svarbiausioji žiedadulkių sudėtinė dalis-baltymai. Žiedadulkių baltymai priklauso albuminų ir globulinų pogrupiui. Randama ir lalsvų amino rūgščių Baltymų kiekis svyruoja nuo 11,36 iki 51,2 %. Mažiausiai baltymų yra pušų žiedadulkėse, daugiausia -ryžių ir kai kurių gluosnių rūšių žiedadulkėse. Visių gyvų organizmų baltymai sudaryti iš 20-22 rūšių amino rūgščių. Dalį amino rūgščių bitės organizmas susintetina pats, kitas, vadinamas būtinas, turi gauti su maistu. Bitėms būtinos amino rūgštys yra šios: argininas, histidinas, levuzinas, izolevuzinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas. Trūkstant kurios nors vienos iš jų, bitės organizmas nesugeba susintetinti savų kūno baltymų. Visų augalų žiedadulkių baltymai turi daug šių rūgščių ir jų tarpusavio santykis atitinka optimalius bičių organizmo reikalavimus. Žiedadulkėse gausu įvairių angliavandenių: fruktozės, gliukozės, ksilozės, arabinozės, sacharozės, celiuliozės ir kt. Žiedadulkėse aptinkama ir laktozė, tai vienintelis toks atvejis augaluose. Žiedadulkėse įvairių cukrų ir krakmolo yra vidutiniškai 20 %. Krakmolo būna keliolika kartių mažiau, negu cukrų. Išimtį sudaro tik kukurūzų žiedadulkės. Žiedadulkių angliavandeniai bitėms yra kaip energijos šaltinis.
Įvairių augalų žiedadulkėse riebalų yra nuo 1 iki 20 %. Žiedadulkių mišiniuose riebalams tenka vidutiniškai 3 %. Žiedadulkių sudėtyje rasta 9 riebiosios rūgštys, jų tarpe labai svarbios neprisotintos rūgštys: linolinė, linolininė ir arachido , įeinančios į vitamino F kompleksą. Daugiausia riebalų yra pavasarį žydinčių augalų žiedadulkėse, pavyzdžiui, kiaulpienių - 16,5 % lazdyno - 4,2 %. Vasarą žydinčių augalų žiedadulkėse riebalų kiekis mažėja, pavyzdžiui, dobilų - 1,4%, liepų - 1, 16. Į vasaros pabaigą riebalų kiekis žiedadulkėse vėl padidėja. Žiedadulkių pariebėjimas sutampa su bičių prieauglio intensyviu auginimu. Riebesniu maistu maitintas prieauglis ilgiau gyvena, sukaupia savo kūne žiemai didesnes riebalų atsargas, geriau pakelia žiemojimą. Žiedadulkės labai daug turi vitaminų, ypač B grupės. Vitaminų gausumu nusileidžia tik kai kurioms mielių rūšims. Šiuo metu žiedadulkėse surasta jau 14 vitaminų rūšių, bičių duonoje - 15 A (karotinas), B, (tiamino chloridas), B2 (riboflavinas), B6 (piridoksinas), B3 (pantoteno rūgštis), PP (nikotino rugštis), M (folinė rūgštis), H (biotinas), C (askorbino rūgštis), E (tokoferolis), D (ergokalciferolis), PR (rutinas), F (linolinė linolininė ir arachido rūgštys), inozitas. Bičių duonoje randamas dar ir vitaminas K (žr. lentelėje).
Mažiau vitaminų yra nektare, tad žiedadulkės yra svarbiausias kai kurių vitaminų šaltinis bitėms.
Mineralinės medžiagos žiedadulkėse, sudaro 1,5 - 9 %, gausu kalio, fosforo, magnio, kiek mažiau geležies. Iš mikroelementų: vario, boro, cinko, mangnio, kobalto, molibdeno. Cheminių elementų žiedadulkėse yra apie 60 rūšių.
Žiedadulkėse gausu dar ne visiškai ištirtų fitohormonų. Vieni jų skatina augalų augimą, kiti pasižymi priešingu veikimu. lš augimą skatinančių hormonų rastas heteroauksinas. Iš fermentų žiedadulkėse randama:, amilazė, diastazė, invertazė, katalazė, lipazė, fosfatazė. Žiedadulkių spalva priklauso nuo dažo medžiagų, vadinamų pigmentais. Vieni jų priklauso flavonolių, kiti karotinoidų klasei. Iš karotinoidų labiausiai žiedadulkėse yra paplitęs oranžinės spalvos pigmentas karotinas ir geltonos spalvos ksantofilas. Žiedadulkėse gausu ir fitoncidų. Jie saugo nuo mikroorganizmų antpuolių ne tik pačią žiedadulkę, bet ir jautrias žiedo dalis. Su žiedadulkėmis parneštos fitoncidinės medžiagos ir bakteriofagai dezinfekuoja avilį, korius, padeda greičiau įveikti bičių ligas.
Cheminiai žiedadulkių pasikeitimai. Rankomis ir bičių surinktų žiedadulkių cheminė sudėtis jau būna skirtinga. Kad žiedadulkės lengviau suliptų į gumulėlius, bitė primaišo nektaro arba medaus. Todėl bičių žiedadulkių nešulėliuose cukraus būna beveik dvigubai daugiau, pavyzdžiui, beržo žiedadulkėse yra 18,5% cukraus, o nešulėliuose - jau 34,8%. Bitės priėmėjos žiedadulkes suvilgo medumi, seilių liaukų sekretais ir galvos smūgiais sutrambuoja. Žiedadulkėmis užpildo 1/3 korio akelės, viršų užlieja medumi ir uždengia vaško dangteliais. Akelėje susidaro anaerobinės sąlygos. Veikiant anaerobinėms, pagrindinai pieno rūgšties, bakterijoms, bičių seilių, taip pat ir pačiose žiedadulkėse esantiems fermentams, jos pradeda rūgti, fermentuotis. Sudėtingi cheminiai junginiai skyla į paprastesnes medžiagas. Ryklės liaukų fermentas amilazė suskaldo krakmolą, o invertazė toliau skaldo sacharozę į gliukoze ir fruktozę. Krūtinės liaukų fermentai proteazė, pepsinas ir tripsinas dalį baltymų suskaldo iki peptonų ir amino rūgščių, pasigamina daug pieno rūgšties ir vitaminas K. Nuo čia žiedadulkės jau vadinamos bičių duona. Žiedadulkių ir bičių duonos cheminė sudėtis skirtinga.
Bičių duonoje mažiau baltymų, riebalų, beveik dvigubai daugiau cukraus ir 5-6 kartus daugiau pieno rūgšties. Pieno rūgštis ir užkonservuoja žiedadulkes. Dėl šių cheminių pasikeitimų žiedadulkių virškinamumas padidėja 3-13%, lyginant su surinktomis rankomis. Ilgai laikomos bičių duonos maistinė vertė mažėja, vasaros laikotarpiu kas mėnesi 8-9%, rudens - žiemos mėnesiais 5-6%. Iki pavasario bičių duona netenka 30-40%, po metų 75% maistinės vertės, o po 1,5 m. visai nebetinka naudojimui.
Žledadulkų ir bičių duonos gydomosios savybės. Bičių duona yra medaus ir žiedadulkių mišinys, turintis daug bičių organizmo liaukų gaminamų sekretų. Jų dėka, duonoje vyksta fermentaciniai procesai, kurių išdavoje kinta joje esančių komponentų santykiai. Susidaro naujos medžiagos.Pavyzdžiui, žiedadulkėse vitamino K. nerasta, o duonoje jis pasigamina
Bičių duona yra pagrindinis bičių baltyminių medžiagų šaltinis.Daugelį įsisavintų iš duonos baltyminių medžiagų kraujas nuneša į įvairias bitės liaukas. Čia jos naudojamos liaukų sekrecijos roduktams (bičių pieneliui, nuodams ir kitoms sudėtingoms biologinėms , medžiagoms) gaminti. Bičių duona yra ne tik baltyminių medžiagų rezervinis šaltinis liaukų aparato gaminamiems produktams, bet ir pačių bičių liaukų veiklos stimuliatorius.
Žledadulkės lr bičių duona kaip vaistas. Pastebėtas žiedadulkių teigiamas poveikis organizmui: gerina apetitą, normalizuoja virškinimo trakto funkciją, veikia kraujo gamybos organus, didina hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje. Žiedadulkės taikytinos sergant mažakraujyste. Tyrimų duomenys parodė, kad žiedadulkės gali būti panaudotos gydyti ir kitas, ypač nerųl ir endokrininės sistemos ligas.
Švedų mokslininkų ir klinicistų duomenimis, žiedadulkės yra veiksmingas preparatas, gydant prostatų adenomas ir uždegiminės kilmės susirgimus. Jie ypač vargina vyresniojo amžiaus vyrus, o jiems išvengti kaip profilaktinė priemonė gali būti bičių duona. Žiedadulklų veiksmingumas prostatų adenomoms gydyti siejamas su jose esančiais gausiais hormonų ir vitaminų kiekiais, pajėgianciais alaikyti ir netgi atgaivinti šios liaukos funkciją. Laikoma, kad žiedadulkės yra veiksminga priemonė su mityba susijusiais ligų atvejais. Įprastiniai vaistai, turintys savo sudėtyje kelias pagrindines amino rūgštis, negali padengti amino rūgščių trūkumo organizme, todėl negali ttaip, kaip žiedadulkės ar bičių duona atstatyt fiziologinės organizmo pusiausvyros.
Kaip išsaugoti bičių duonelę (Albino MOTIEJŪNO, bitininkaujančio virš 20 metų, patarimas) Korius su bičių duona sumalu mėsmale. Juose visuomet būna truputis medaus. Į sumaltos masės kilogramą pridedu 300 -500 g cukraus pudros. Viską gerai išmaišau, sudedu į trilitrinius stiklainius ir uždengiu plastmasiniais dangteliais. Pavasarį į 1 kg tokios masės įpilu 1 litrą apie 40 C temperatūros vandens. Kai duonelė ištirpsta, o vaškas iškyla į paviršių, skystį perkošiu per marlę. Šį maistą galima supilti į korius, dėti į kandi tešlą arba truputį praskiestą šiltu vandeniu pilti į maitintuves. Stipresnės šeimos labai noriai ima, tinka ir silpnesnėms šeimoms. Šiuo mišiniu ypač naudinga maitinti bites anksti pavasarį, kai jos dar negali parsinešti žiedadulkių. Taip maitinamos bičių šeimos iki pavasarinio medunešio prisiaugina iki 8 - 10 rėmų perų ir tuomet anksčiau galima uždėti mažesnę, 7 rėmų, meduvę. Tokią tirpintą ir perkoštą duonelę noriai vartoju pats, taip pat mano šeimos nariai. Patariu ir kitiems paskanauti.
Šaltiniai: www.bitininkas.lt
